Dainavimo menas yra lyg poreikis – dainuoti arba klausytis.

Kaip dažnai dainuojate taip, kad virpa širdis?

Kaip dažnai girdite dainuojant taip, kad, atrodo, jog

balsas paliečia Jūsų sielą?

Jeigu esate dainininkas, kaip dažnai patiriate grįžtamąjį ryšį su publika,

o nulipę nuo scenos galvojate:

„tai buvo tai, ko reikia“ arba „pataikiau į tašką“.

Esant įvairiai ir gausiai koncertų bei įrašų pasiūlai, turime galimybę rinktis ir surasti savo atlikėją, kuris išskirtiniu balsu, puikia kūrinio interpretacija ir gebėjimu įtikinti  dovanotų tai, ko reikia mūsų širdžiai ir mintims.

Bet prisilieskime prie Praeities ir pasiklausykime Beatričės Grincevičiūtės. Savo laiku Ji buvo daugelio mėgstama ir vienintelė.

Beatričė tiesiog dainavo: paprastai, moteriškai, jautriai.

Jos skambantis balsas primena apie amžinas vertybes –

tikrumą, natūralumą ir kuklumą.

Klausydami Jos atliekamos dainos apie Roželę, rodos, jaučiame aromatą ir spalvą, apie Žvaigždutę – matome jos spindesį ir mėlyną dangų,

jei apie Girių karalių – galvojame apie tai, kas yra šiapus ir anapus.

Jei Ji ir netaps Jūsų vienintele atlikėja,

galbūt dovanos Jums tai,  ko šiandien trūksta…