Agnė Misiūtė / Kelionė namo

Kelionė namo

“Kelionė namo” tai grįžimas į gimtinę, Joniškio kraštą, į namus. Peizažai pasakoja istoriją apie praradimą ir meilę, apie liūdesį ir abejones žmonėmis, apie tai, kaip grįžimas į gimtinę nuramina ir padeda išgyventi praradimą. 

Drobėse žemės spalvomis kuriu melancholišką nuotaiką, kuri atliepia besibaigiančios vasaros ir rudens dienas. Poetinių ir sentimentalių nuotaikų paveikslus dėlioju kaip asmeninį dienoraštį. Tai istorija, kai studijuodama Vilniuje ir begalinio ilgesio kamuojama ėmiau važinėti namo, į kaimą. Tai grįžimas į gamtą, susitapatinimas su gamta. Pagrindinėmis figūromis peizažuose tampa paukščiai. Paukštis – mano autoportretas. Stebėdama juos visada prisimenu savo šeimą, draugus, darbus ir svajones. Kasmet sugrįžtu į kaimą pabūti gamtoje ir iš jos semiuosi energijos. Kiekvieną kartą pavasarį stebiu sugrįžtančius gandrus ir džiaugiuosi, kai jie suka lizdus. Atrodo, tada ir gimsta naujos mintys, kurios sugula baltose drobėse. Matau mažus gandriukus ir vėliau palydžiu juos akimis į šiltus kraštus. Ir taip ateina ruduo. O su juo ir ilgesys, nes supranti, kad paukščių lauksi iki kito pavasario. Paveikslai – dvasinę būseną atliepiančių peizažų ciklas. Juose paukštis yra vilties simbolis, o lygumos – tai atsiveriančios plačios galimybės. Peizažuose susijungia viltis ir liūdesys, praradimo liūdesys. Kai rudenį prarandi, o pavasarį viltis ir vėlei sugrįžta. Ir tada supranti, kad viskas sukasi ratu, kaip metų ciklas. Ir gali nusiraminti, susitaikyti, laukti.

 

Kasdien keliauju namo. Į gimtinę. Į laukus. Lygumas. Auksinės varpų jūros. Jos ramiai banguoja. Ir jaučiu tą tylų bangavimą savyje. Kiekvieną dieną namus jaučiu kvėpavime. Šiandien rami diena. Niekur neskubu. Banguoja laukai, o aš girdžiu muziką. Tai rugių šlamesys, paukščių giesmė ir vėjas. Taip norisi visą pasaulį apkabinti ir nuraminti.

 

Agnė Misiūtė