Agnė Misiūtė/Kvepia vasara

Tai gėlių serija, “Kelionė namo” ciklo dalis. Tai grįžimas į gimtinę, Joniškio kraštą, į namus.
Tai dienoraštis, vaikystės, paauglystės ir dabarties. Paveiksluose nutapytos gėlės, visos,
kurias esu laikiusi rankose. Snieguolės primena vaikystę, jos augdavo prie močiutės namo,
ten jos visada pražysdavo anksčiau negu mano kieme. Gal ten labiausiai reikėjo šilumos…
Krokai, žiedai kylantys iš žemės. Visada buvo stebimi vaiko akimis. O tada fotografavau su “
Nokia” mygtukiniu telefonu. Nuotraukų kokybė buvo prasta, bet gėlių žavesys išliko ryškus.
Narcizai atmintyje įsirėžė savo kvapu. Pavasario kvapu. Velykų dvelksmu ir saulės šviesos
spindesiu. O po to šalia beržynėlio žydėjo rakteliai, gelsvi ir lengvi. Aš jų priskindavau ir
pamerkdavau į stiklinę virtuvėje, nes tokios mažos vazos neturėjome. O neužmirštuolės!
Žydros kaip dangus, jų rasdavau prie upės. “Ašvinė” teka pro giminių kaimus. Tai ir šios
smulkiažiedės neleidžia pamiršti. Kaip galima užmiršti… užsirašau. Vienišomis dienomis
darže rasdavau vieną kitą našlaitę. Žiūrėdavo jos į mane liūdnais veidais ir modavo žaliais
lapais. Po to žydėjo irisai – vilkdalgiai. Rudi ir mėlyni, violetiniai. Tai vyriška gėlė. Jų
priskindavom točiui tėčio dienos proga. Visada būdavo tvirtais stiebais ir ramiais žiedais, bet
karališkais, įstabiais. Po to žydėjo sinavadai. Turbūt vienintelės gėlės iš prosenelių sodybos.
Plonais žiedeliais ir violetiniais varpeliais mane kviesdavo į lauką. Galiausiai laukus
vainikuodavo aguonų jūros. Ir dabar grįžtu namo jų pažiūrėti. Aguonos drąsios, ryškios, bet ir
labai trapios. Papūtus žvarbiam vėjui numeta ziedlapius. O atrodė neįveikiamos…

Gėlė pražysta, žiedas mainos,
Kol rudenį pakeis žiema.
Visi ateina ir išeina –
Pradžia pavirsta pabaiga.

Agnė Misiūtė

Click here to change this text