NAMAI NAMUOS

Namai man toks efemerinis konstruktas, nes jie mano gyvenime labai dažnai kito ir
vis dar besikeičia. Sociologas filosofas Zygmuntas Baumanas šį laikmetį yra
pavadinęs takiąja modernybe, kai gyvenimas nebėra tvirtas – jis pilnas chaoso,
neaiškumo, staigių pokyčių. Žmonės yra priversti visą laiką prisitaikyti, priiminėti
sprendimus ir išgyventi vis naujas situacijas.

Chaosas ir netikrumas yra ne tik emociniame lygyje ar sprendimų priėmime, bet ir
geopolitiniame. Globalizacijos poveikio dėka susilpnėjo tautinės valstybės reikšmė ir
vienakultūrės tapatybės identitetas. Pasak Bauman, „Naujoji migracijos fazė
kvestionuoja nuo pat pradžių buvusį nepertraukiamą ryšį tarp tapatybės ir tautybės,
individo ir jos ar jo gyvenamosios vietos, fizinės kaiminystės ir kultūrinės tapatybės
(arba, paprasčiau, fizinio ir kultūrinio artumo)“. Tokiame kontekste migracija tampa
neišvengiama gyvenimo dalimi – tiek imigracija, tiek emigracija. Žmonės juda ten,
kur jiems yra patogiau, kur yra geresnės sąlygos būti, o pakitus sąlygoms vėl priima
naujus sprendimus ir vėl keičia vietas. Ir mano pačios gyvenimas kito – bakalaurą
studijavau tarptautiniame universitete, kur pusmetį praleidau JAV. Baigusi studijas
išvykau į Kiniją, o po to įJungtinę Karalystę.
Šią parodą kūriau grįžus į Lietuvą (o gal tiksliau atvykus į Vilnių, nes čia niekad iki
šiol negyvenau), tad stipriai pakitus kasdienybei, jaučiausi be vietos, tokioje
susikaidžiusioje būtyje – kur mano ryšiai, prisiminimai, komforto jausmas išsibarstę
po skirtingas miestus, šalis ir žemynus, tad kilo vidinis klausimas, kas man yra
namai?

Parodą kūriau 2021m. Dabar, šiek tiek laiko praėjus, jau atsitraukus, į šį klausimą
atsakyti darosi lengviau. Kad ir kaip ten bebūtų namai – tai gana daugiasluoksnė
patirtis. Man tai tikriausiai yra saugumo jausmas, kuris susideda iš labai aiškių dalykų
tokių kaip fizinė vieta – stogas virš galvos ir su tuo susiję dalykai – žinojimas, kurioje
vietoje padėtos kojinės, galėjimas laviruoti erdvėje be google žemėlapių; galėjimo
patekti į norimą vietą skirtingais keliais; bet taip pat ir, o gal net ir labiausiai,
galimybės pasidalinti pokalbiu bei kavos puodeliu su mylimais žmonėmis. Vien rutina
ir erdvės prisijaukinimas nėra tikrieji namai. Tarpasmeninis ryšys, kuris yra pilnas
pagarbos, supratimo, rūpesčio yra tai, kas man yra namai. Santykiai sukuria pačią
didžiausią namų jausenos dalį – priklausymą, saugumą, buvimą savimi. Per

bendravimą su kitu užpildom tą tuščią realybę kažkuo pilnesniu – tarsi suteikiam
pačiai būčiai daugiau prasmės.
Taip pat, manau, kad namai neatskiriami nuo praeities. Namų kampai, miestų gatvės,
sutikti žmonės – juose gyvena prisiminimai, kurie mus nuneša į vis kitas jausenas,
gyvenimo laikotarpius, mąstymą ir tas dabartinių namų santykis sutirštėja į tiek, kiek
mes pajegiame prisiminti.
,,Emigrants were sitting with no memories” (Mekas 1976) – tai išgirdau žiūrėdama
Jono Meko filmų ištraukas spalio pradžioje nuėjusi į Art Vilnius’20 ir iškart užsirašiau į
savo užrašų knygelę, nes kažkas viduje susišaukė su šiuo sakiniu. Kiek daugiau nei
ketverius metus gyvenau Londone ir kiekvieną kartą parvykusi namo nustebdavau,
nes pati namų aplinka – pradedant nuo saulės padėties danguje ir nutysusių šešėlių,
žemų kregždučių skrydžių, niekad nesutinkamų žvilgsnių autobusuose, daugiabučio
laiptine, lubų aukščiu bute, fotelių ranktūriais, spintų rankenėlėmis ir baigiant senais
užrašų sąsiuviniais bei atvirutėmis – visa tai sugrąžindavo mane į tą ‘kitą’ jau pamirštą
gyvenimą ir atverdavo giliai paslėptus būties sluoksnius. Tais momentais
suprasdavau, kad mano gyvenimas daug turtingesnis ir pilnesnis, turintis daug
daugiau sluoksnių, daug daugiau sutiktų pamiltų žmonių – tiesiog pilnesnis visko, nei
atrodydavo paprastą kasdienę dieną.
Grįžusi į Londoną atrodo vėl grįždavau į tą kitą gyvenimą, kuriame beveik nebūdavo,
atrodytų, manęs pačios iki 2016 metų. Tik retkarčiais, lyg koks simuliakras, mano
draugai stabtelėdavo Londone tarp savo tolimų kelionių, susitiktdavome, ir tai
primindavo, kad egzistuoja dar ir ta kita realybė, tas kitas praėjęs laikas. Tais
trumpais momentais tos skirtingos realybės tarsi susijungdavo į vieną. Nemanau, kad
tik įtemptas gyvenimo ritmas ir įvairių stiprių įspūdžių gausi kasdienybė Londone
buvo priežastis, kodėl aš pamiršdavau tą savo kitą būtį ir lyg tapdavau kita Aurelija.
Vieno Zoom’inio pokalbio su lietuve drauge vis dar gyvenančia Londone metu, ji
tarstelėjo, kad beveik nebeprisimena savo vaikystės. Taip pat, pamenu, kartą
dėstytojas pasakė, kad mes apsigyvename erdvėje, bet ir erdvė apsigyvena
mumyse. Nepamenu šio teiginio konteksto, bet šie žodžiai liko ir laviruodama tarp
dviejų savo pasaulių dažnai apie tai pagalvodavau. Manau, kad fizinė aplinka ‘nešasi’
savyje kažką, kas sukelia vienas ar kitas mintis, kas primena ar sufleruoja net apie
mus pačius, įdomu kaip artimiausioji aplinka, mūsų namai, veikia mus: kodėl ir kaip
mes pamirštame ar prisimename, o tuo pačiu kaip tai įgalina kurti ateitį.

Šviesesnieji darbai yra būtent apie tai – apie prisiminimus ir (ne)buvimus. Kiti mano
darbai yra labiau tyrimo dalis. Darbus kūriau studijų VDA metu. Bekurdama
apklausiau 27 žmones, kuriems teko gyventi skirtingose šalyse apie tai, kas jiems yra
namai, kokie daiktai simbolizuoja namus. Kai kurias atsakymuose minėtas detales
panaudojau ir savo darbuose.
Šie darbai taip pat ir kūrybiniai eksperimentai su medžiagomis ir technikomis.
Šviesesnieji darbai tai embosas (dažais nedengtas linas) ir ofortas (cinko plokštelės
atspaudas). Spalvotieji darbai yra lino ir medžio raižiniai (kur medžio ir linoleumo
plokštės paviršius išraižomas, tada padengiamas
dažu, ir tuomet atspaudžiamas).
Savo vaizdinius įerdvinau į geometrines formas – nedidelius namelius, kuriuos
galima perdėlioti į vis naujas struktūras taip norėdama pabrėžti, kad namų kūrimo
procesas yra nesibaigiantis ir nuolat kintantis. Ir nors namai išvykstant tarsi skyla į
atskiras daleles, juos galima perkurti vis išnaujo į naujas jau kiek pakitusias
struktūras.

Šia paroda nebandau primesti ar įteigti savo požiūrio, galbūt kaip tik labiau norėčiau
paklausti, kas tie namai kiekvienam, kas yra svarbu pačiai būčiai, kad jaustumeisi kaip
namuose. Dėl to yra paliktas tuščias lapas, kad nupieštumėt/parašytumėt, kas jums
yra namai.

Aurelija Kauneckaitė (autorė)