Atminties vėrinys

Henrikas Horodničius

Beatričė Grincevičiūtė turėjo dvi dideles svajones: viena jų dainavimas, kita – šeima. Pirmoji išsipildė didžiulių pastangų dėka, abejojant ir tikintis, ieškant ir pasimetant, be palaikymo ir su juo. Antroji – kantriai ir pakankamai ilgai laukiant. Tai kas Tas Išrinktasis, gebėjęs pavergti dainininkės širdį?

Henrikas Horodničius (1906 09 03 -1989 07 19) – žinomas Lietuvos fizikas, Vilniaus universiteto Bendrosios fizikos katedros vedėjas, fizikos ir matematikos, chemijos fakultetų dekanas ir docentas, knygų ir vadovėlių autorius bei didelis muzikos mylėtojas, puikiai besiorentuojantis klasikinės muzikos vandenyne, o po mirties apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi už žydų gelbėjimą nuo genocido.

Plačiau apie šių Iškilių Žmonių Meilės istoriją – „Beatričės namuose“.

Laimonas Noreika

Antanas Krutulys

Prisiminkime  dar vieną išskirtinę asmenybę – Antaną Krutulį, Beatričės švelniai vadintą Tėtušiu…

Antanas Krutulỹs (1887 02 17 -1979 11 26) – lietuvių kultūros veikėjas, pedagogas. Mokytojavęs Seinuose ir Plateliuose, organizavęs chorus ir vaidintojų būrelius, taip pat platino lietuvišką spaudą, rengė kursus suaugusiems ir viešus lietuviškus vakarus, režisavo spektaklius, surengė vaidinimų ir koncertų Vilniuje ir Vilniaus krašte. 1914 m. mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, o baigęs medicinos kursus, dirbo karo ligoninėse kartu su D. Alseika ir jo žmona V. Alseikiene. 1918 m. Minske įkūrė Lietuvių sanitarinės pagalbos draugiją su ligonine, kuri vėliau buvo perkelta į Vilnių. 1919–41 m. mokytojavo Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija, mokytojų seminarijoje, pradžios mokykloje. 1930–36 m. – Vilniaus lietuvių studentų sąjungos dramos sekcijos vadovas, o 1936–1939 m. – Vilniaus lietuvių teatro meno vadovas ir direktorius.

1935 m. Vilniuje surengė lietuvių chorų dainų šventę. 1940–41 m. buvo Vilniaus burmistru ir vienas iš Vilniaus dailės muziejaus steigėjų. Ilgą laiką dėstė Vilniaus J. Tallat – Kelpšos muzikos mokykloje bei išleido “Muzikinių terminų žodyną”.

Jadvyga Zinaida Janulevičiūtė

Rudenį gimė dar viena ryški asmenybė, daugelį metų itin artimai bendravusi su Beatriče – Jadvyga Zinaida Janulevičiūtė (1926 10 17 – 2020 01 30) – lietuvių scenaristė ir televizijos filmų režisierė.
Studijavusi Lietuvos konservatorijos fortepijono ir muzikos istorijos klasėje, baigusi Vilniaus universitetą (anglų filologiją) ir Leningrado teatro, muzikos ir kinematografijos institute kino režisūrą, J.Z.Janulevičiūtė sukūrė apie 30 kino filmų apie talentingus Lietuvos menininkus: Dainuoja Virgilijus Noreika (1968), Balys Dvarionas(1971), Divertismentas (1972), Laureatai (1973), Milijonas talentų (1974), Pasaulis panašus į pasaką, Kur tas šaltinėlis (apie V. Daunorą, abu 1975), Vargonų maestro (1976, apie L. M. Digrį), Pašėlęs gegužis (1978, apie G. Kaukaitę), Skambantis laikas (1989, apie I. Milkevičiūtę) bei filmų operų: F. Poulenco Žmogaus balsas (1979), Eglė (1981), B. Bartóko Hercogo Mėlynbarzdžio pilis (1983), B. Dvariono Dalia (1985), E. Balsio Nelieskite mėlyno gaublio (1987).
Pernai metais į amžinybę iškeliavusi režisierė Beatričės Namai Muziejus taip pat paliko itin vertingą savo kūrybos indėlį: 1968 metais sukurtą kino filmą Beatričė (apie B. Grincevičiūtę) bei parašytas atsiminimų knygas Lapkričio Beatričė (2001), Gerumo šviesa (2002), Kas liko laiškuose: Beatričės Grincevičiūtės ir Juozo Urbšio laiškus pavarčius (2004), Kaune įmintos pėdos (2005).
https://www.lrt.lt/…/141/dokumentinis-filmas-beatrice
(Nuotr. iš “Beatričės namai” archyvo, autorius nežinomas)

Vanda Daugirdaitė-Sruogienė

Vanda Daugirdaitė-Sruogienė (1899 08 16 Piatigorske, Kaukazas – 1997 02 10 Čikagoje, JAV) – istorikė, pedagogė, visuomenės veikėja, rašytojo Balio Sruogos žmona. Studijavo Maskvos komercijos institute, Berlyno universitete, Bonos universitete, baigė Lietuvos universitetą. Tarpukaryje mokytojavo Kaune, buvo Vilniaus IV ir Kunigaikštienės Birutės gimnazijų direktorė. 1944 pasitraukė į Vokietiją, o nuo 1949 gyveno Čikagoje, dirbo mokytoja Aukštesniojoje lituanistinėje mokykloje, dėstė Pedagoginiame lituanistikos institute (viena jo steigėjų) ir Auroros koledže (Ilinojaus valstija).

Lituanistikos instituto, Tarptautinės moterų federacijos narė. Priklausė Lietuvos dukterų draugijai ir kitoms lietuvių organizacijoms, bendradarbiavo spaudoje, buvo Lietuvių enciklopedijos istorijos skyriaus redaktorė. Parašė veikalus: Lietuvos istorija, Žemaičių bajorų ūkis I pusėje XIX šimtmečio, Lietuvos istorijos vaizdai ir raštai , Lietuvos istorija: Lietuva amžių sūkury ir kt.

Būdama artima B. Grincevičiūtės drauge ir gyvendama už Atlanto, bendraudavo su dainininke laiškais. Juose perteikiamas ne tik žavėjimasis Beatričės talentu, bet ir dalinamasi mintimis apie gyvenimą. “Man taip malonu, kad girdžiu Tavo plokšteles, skamba Tavo balsas taip žaviai, šviesiai. O tavo sutartinės – nuostabios! Savo dainavimu daug kam neši dūšiai paguodą.“ <…> „Apie senatvę negalvok. Žiūrėdama į veidrodį, pati pažinti savęs nenoriu, nes jaučiuosi visai savo amžiaus nesuvokianti. Nepaisant visų tragiškų išgyvenimų. Atrodo, juo daugiau žmogus gyvenime kenčia, juo jis darosi atsparesnis. Būk ir toliau dūšioje jauna <…> (Esi graži ir nuostabi, 24 ir 25 psl.)

Salomėja Aleksienė

„Tai buvo labai stipri asmenybė. Gal gamta ją viskuo apdovanojo, bet gal ji ir labai daug dirbo su savimi. Ji buvo labai darbšti, nemėgo sėdėti be darbo. O kokius krepšelius nupindavo iš siūlų!“, – prisimena Salomėja Aleksienė, žinomo Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjo, agronomo, ekonomisto ir filosofo Jono Prano Aleksos žmona. „Man atrodo, kad ji matė geriau, negu mes, regintys. Ir kaip su ja būdavo jauku ir šilta!“<…> „Tai buvo didelės inteligencijos, vidinės kultūros, išsiauklėjimo žmogus“ (Esi graži ir nuostabi, 163, 164 psl.).

„Beatričė namai“ dalinasi nuotrauka. Žinomo Lietuvos fotografo Antano Sutkaus užfiksuotoje akimirkoje – maža mergaitė, spalio mėnesį gimusi Salomėja Aleksienė ir Beatričė, rišanti savąją „sietkelę“.

Saulius Sondeckis

Spalio mėnesį gimė garsus Lietuvos dirigentas, smuikininkas, orkestrų vadovas, ilgametis LMTA profesorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Saulius Sondeckis (1928 m. spalio 11 d. – 2016 m. vasario 3 d.). Dalindamasis prisiminimais apie Beatričę Grincevičiūtę, profesorius teigia, jog “muzikuoti su ja buvo be galo gera. Nepaprastai jautri klausa, muzikalumas, meninė intuicija, ansamblio pojūtis partneriams suteikdavo retai patiriamą kūrybinį džiaugsmą. <…> Jos muzikinis skonis buvo pačios aukščiausios prabos, kaip aukso grynuolis“.

Anot Sauliaus Sondeckio, dainininkė “muzikos akordus, tonacijas, net atskirų gaidų skambesį vaizdžiai lygindavo su spalvomis, spalvų ir atspalvių niuansais. Spalvų įvaizdžiai padėdavo jai žodžiais išreikšti savo muzikinius pojūčius. Beatričės kalbas apie muziką palyginčiau su žodžiais skambančiu Čiurlionio paveikslu” (Esi graži ir nuostabi, 132 -133 psl.)

Artūras Rubinšteinas

Artūras Rubinšteinas (1887 01 28 -1982 12 20) – vienas žinomiausių praėjusio amžiaus pianistų. Pradėjęs muzikuoti vos septynerių, vėliau koncertavo visame pasaulyje: Paryžiuje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Londone, Ispanijoje, Pietų Amerikoje, Lietuvoje ir t.t. Jo koncertinį repertuarą sudarė K. Szymanowskio, I. Stravinskio, M. Ravelio, H. Villos‑Loboso, ispanų kompozitorių kūriniai, o ypač jis garsėjo L. van Beethoveno, J. Brahmso ir F. F. Chopino įtaigia kūrinių interpretacija.

B. Grincevičiūtę ir A. Rubinšteiną siejo ne tik meilė muzikai, bet ir giminystė (Artūras – Beatričės pusseserės – Nelės Mlynarskytės vyras).

Dalinamės Artūro Rubinšteino įspūdžiais apie Beatričės numylėtą Ilguvos dvarą, kuriame žinomas pianistas svečiavosi vos kelias dienas, bet prisiminimai išliko visam gyvenimui:

„Iš namo, kuris stovėjo kalvos viršūnėje, atsivėrė nuostabus gražuolio Nemuno vaizdas. Mes per upę persikėlėm valtimi. Užkopę ant kalvos įėjome į kuklų senamadišką pastatą, kuris dvelkė nuostabia šiluma. Man ypač patiko didelis muzikos kambarys. Jame jaučiausi taip, tarytum sienos būtų „spinduliavę“ tą muziką, kuri jame per metų metus buvo grojama. Valgomasis man priminė panašų kambarį Tymošovkoje – mano bičiulio kompozitoriaus K. Šimanovskio dvare. Tiek čia, tiek ten ant sienų kabėjo patamsėję protėvių portretai. Ypač įspūdinga buvo didžiulė virtuvė, kurios sienas puošė daugybė varinių keptuvių, pakabintų lyg decrescendo tvarka – nuo didžiulės iki visai mažos. Iš viso jų buvo ne mažiau kaip 20. Kiek kartų buvau girdėjęs Nelę pasakojant apie šią kolekciją! Dvaro valdytojas Henrikas Grincevičius – Nelės dėdė – mane vedžiojo po visą ūkį, rodė galvijus, svirnus, klojimus. Bet, tiesą pasakius, gražiausi dvare man buvo didžiuliai kaštonai aplink gyvenamuosius pastatus. Dvi dienas čia buvau lepinamas kaip karalius. Šį, deja, trumpą apsilankymą Lietuvoje paskui dažnai prisimindavau, būdamas Varšuvoje, kuri man mieliausia iš visų miestų, ir Paryžiuje, kuriame gyvenau daug metų“.

https://www.youtube.com/watch?v=sJsw2xVrx64

A. Rubinšteinas parašė atsiminimų knygą „Mano jaunystės metai“. Jo kūrybinė veikla įvertinta Kennedy centro apdovanojimu ir11 Grammy apdovanojimų. Apie šį žinomą pianistą sukurtas dokumentinis filmas „Arturas Rubinsteinas – gyvenimo meilė“ (1969, režisieriai Gérardas Patris, François Reichenbachas), o nuo 1974 Tel Avive rengiamas tarptautinis Rubinsteino vardo pianistų konkursas.

Marija Nemeikšaitė

Marija Nemeikšáitė (1886 09 01 – 1970 01 28) – lietuvių pedagogė ir žurnalistė. Marija mokėsi Šiaulių gimnazijoje, dalyvavo visuomenės veikloje ir platino draudžiamą spaudą, dalyvavo Šaulių sąjungos veikloje, įkūrė sąjungos vaikų darželį. Vėliau Berlyne baigė Froebelio vaikų darželių vedėjų aukštuosius kursus, rūpinosi vaikų darželių kūrimu visoje Lietuvoje. Dalyvaudama pedagogikos kongrese Romoje, susipažino su Montessori Sistema, o vėliau tapo Motinoms ir vaikams globoti organizacijų sąjungos ir Moterų tarybos nare. Su V. Lozoraitiene įsteigė žurnalą Motina ir vaikas, buvo jo redaktorė, redagavo Motinos ir vaiko kalendorių, vaikų žurnalą Vyturys ir leidinį Aklųjų dalia.

Marija su Beatriče susipažino dar jaunystėje. Nemeikšų butas, esantis Karo ligoninės gatvėje Kaune, buvo tapęs į bėdą patekusių inteligentų užuovėja. M. Nemeikšaitė kartu su savo broliu Juozu (žinomu Lietuvos oftalmologu) suteikė prieglobstį ne tik Beatričei Grincevičiūtei, bet ir iš Štuthofo koncentracijos stovyklos grįžusiam rašytojui Baliui Sruogai, iš Sibiro – ministro ir diplomato Valdemaro Vytauto Čarneckio šeimai, kompozitoriui Juozui Indrai, aktorei ir režisierei Eugenijai Jankutei ir kitiems.

Nuotraukoje iš kairės: dail. A. Žmuidzinavičius, M. Nemeikšaitė, J. Nemeikša ir kt. (A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus nuotr. (ČDM ŽFp 243)

Meilė Julija Lukšienė

“Esi nepakartojamas Lietuvos kultūros fenomenas, jos turtas, tik ar mes mokame deramai vertinti?” – dalindamasi prisiminimais, knygoje “Esi graži ir nuostabi” retoriškai klausia lietuvių literatūros ir kultūros istorikė, edukologė, habilituota daktarėMeilė Julija Lukšienė (1913 08 20 Viena – 2009 10 16 Vilnius).

Pažindama Beatričę nuo jaunystės, žinoma lietuvių pedagogė daug giliau ir plačiau žvelgia į dainininkės fenomeną: “Atėjai su savo talentu iš Lietuvos bajorų gūžtos, atsinešdama iš jos visa, kas geriausia. Atsinešei ne tik skiriamuosius kultūros bruožus, bet ir tuos, kurie buvo bendri valstietiškosios ir bajoriškosios kultūrų viršukalnėms.”<…> „Ėjai, Bėja, į žmones, pati tokia nuskriausta, bet visada ori ir daugiau dalijanti, negu imanti. Ėjai su menu, su geru menu, ir per jį mezgei ryšius ne tik su žmonėmis, bet ir tarp žmonių, tarp kultūrų. Mezgė juos ne tik Tavo menas, bet ir tavo pačios asmenybė, Tavo kultūrinė tradicija, kuri iš mažens didelį dėmesį skyrė elgesio, tono, laikysenos, žmonių santykių kultūrai”.

Plačiau apie Meilę Juliją Lukšienę https://www.bernardinai.lt/2018-09-11-meiles-luksienes…/

Ona Pajedaitė

Ona Pajedaitė (1925 07 07 – 2016 01 14) – lietuvių pedagogė, fotografė, apdovanota Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
“Beatričės namai” džiaugiasi gausiu Onos Pajedaitės fotografijų archyvu. Beatričės koncertai, susitikimai, namai, šeima… Kadruose ji įamžino ne tik B. Grincevičiūtę, bet ir kitus Lietuvai nusipelniusius žmones: rašytojus, poetus, kritikus, aktorius, režisierius, dailininkus, muzikus. Sukaupė daugiau kaip 65 000 vienetų Lietuvos kultūros gyvenimo negatyvų ir nuotraukų archyvą. Surengė daugiau kaip 50 individualių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Plačiau ir išsamiau apie Oną Pajedaitę http://www.onapajedaite.lt/apie-autore/

Jadvyga Čiurlionytė

Jadvyga Čiurlionytė (1898 04 13 – 1992 04 01) – Lietuvos etnomuzikologė, menotyros daktarė, profesorė, visuomenės veikėja, garsiosios Čiurlionių šeimos atstovė, didžiąją savo gyvenimo dalį paskyrusi lietuvių liaudies dainų tyrinėjimui. Jos etnomuzikologiniai darbai tapo klasika ir tolesnių tyrinėjimų pamatu. J. Čiurlionytė yra žinoma ir kaip kompozitorė, sukūrusi vaikams skirtų pjesių fortepijonui ir dainų.
Nors profesorė dar turėjo dvi kitas pavardes (Abraitienės ir Borutienės), visada save siejo su vyriausiojo brolio vardu. Daug laiko, jėgų skyrė atsiminimų apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį rašymui bei jo muzikinės kūrybos redagavimui ir propagavimui.
Jadvyga Čiurlionytė buvo santūri, uždara, griežta, gana kategoriška, gebėjo bendrauti paprastai, be įmantrybių ir turėjo retą nuoširdumo dovaną. Gal šis nuoširdumas ir siejo ją su Beatriče Grincevičiūte? Tiesa, pažindama autentišką lietuvių liaudies dainos atlikimą, J. Čiurlionytė kritikuodavo Beatričės dainavimą, tačiau tai vedė ne į susipriešinimą, bet į diskusiją ir abipusį požiūrio plėtimą.
„Beatričę vertinau kaip labai jautrios klausos dainininkę“ – teigė J. Čiurlionytė („Mūsų žodis“, 1911 m. Nr. 11). „Kaip žmogus, Beatričė buvo labai miela ir gera, visų mylima, laukiama. Svečiuose visuomet turėdavo pasisekimą. Nors nematė, visus džiugino savo balsu“.

Fotografijos autorius – Valerijus Koreškovas, prieš kelis dešimtmečius intensyviai fotografavęs Lietuvos kompozitorius ir muzikologus. Dėkojame už gebėjimą įamžinti ir dalintis!

Justinas Marcinkevičius

Justinas Marcinkevičius (1930.03.10–2011.02.16) – Lietuvos poetas, dramaturgas, vertėjas, akademikas ir visuomenės veikėjas. Dažnai vadinamas „tautos dainiumi“, jautrius žodžius skyrė ir dainininkei Beatričei Grincevičiūtei.
Iš aktoriaus Laimono Noreikos prisiminimų: „Justinas sako: Tą eilėraštį parašiau, turėdamas Beatričės vaizdą ir tiesiog girdėdamas ją dainuojant“ (psl. 258 „Esi graži ir nuostabi …“). <…> „Rengiantis 1991 m. Beatričės 80 – mečio minėjimui, paklausiau Just.Marcinkevičiaus, ar galiu, deklamuodamas tą eilėraštį, paskelbti, kad jis skirtas Beatričei. Justinas atsakė: „Taip, be abejo, tai jos eilėraštis“