Beatričės namai ant ratų

Vilniaus kolegijos studentų refleksijos apie IV  „Beatričės namai ant ratų“ maršrutą  „Su dainomis pas senjorus“.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros tarybą.  Lietuvos kultūros taryba (ltkt.lt)

Jaunieji tyrėjai ir vadovė rašė trumpus įžvalgas, esė tipo refleksijas, kurių fragmentai pateikiami šioje ataskaitoje. Diskusijoje prieš vizitus studentai kiek nerimavo, nes neturi patirties bendrauti su vyresnio amžiaus žmonėmis, ypač nepažįstamais. Tačiau kaip liudija jų pamąstymai, realybėje baimė išnykdavo. Nors buvo emocijų įvairovė, edukacijai ir apklausai pasibaigus liko šviesus jausmas, lyg padarius labai gerą darbą, kad susitikimas yra dovana ne tik seneliams, bet ir patiems studentams. Susitikimas, kuris netik kelia egzistencinius klausimus, bet ir suteikia patirties tiek bendravimo, tiek tiriamosios. Pati edukacijos tema apie aklą dalininkę savotiškai suvienija auditoriją, kuriai puikiai pažįstamos ribojančios fizinės patirtys.

Apsilankymas senelių namuose yra ne tik gestas, bet ir galimybė išplėsti savo žinias, suvokimą apie gyvenimą ir palengvinti kito žmogaus likimą. Tai kelionė laiku, kurioje susitinka skirtingų kartų patirtys. 2023m. Lapkričio 22 dieną man teko lankytis Telšių rajono senelių globos namuose su ypatinga misija – pabūti jaunąja tyrėja ir stebėti muziejininkės edukacinį užsiėmimą. Man tai nebuvo pirmoji panašaus pobūdžio išvyka. Senelių namuose, žmonių su negalia organizacijoje yra tekę savanoriauti paauglystėje begales kartų, todėl vykstant į Telšius neturėjau jokių lūkesčių. Žinau, jog skirtingose vietose atmosfera gali būti įvairi, nes kiekviena bendruomenė turi savą istoriją. Laukiau pamatyti kokią edukaciją muziejininkė yra paruošusi ir kaip į ją reaguos auditorija.

Įeinant pro duris ir perkopiant slenkstį pasijutau lyg atvykusi į vaikų darželį. Žinoma, čia vaikiški piešiniai ant sienų nekaba, o pačios sienos prisotintos gyvenimiškos patirties, įdomių istorijų bei gyvenimo pamokų, tačiau kaip ir vaikų darželyje aplanko tas šiltas jausmas lyg tavęs čia labai laukia. Ir iš tiesų laukia. Su šypsena mus pasitinka namų darbuotojos, džiaugiasi sulaukusios svečių. Palydi mus iki didelio kambario, salės, kurioje mūsų jau laukia dalis namų gyventojų. Kol ruošiamės edukacijai, renkasi ir antroji dalis. Iš senolių veidų šiek tiek matyti pasimetimas. Turbūt niekas nepristatė kas čia tokios pas juos atvyksta ir kas čia dabar bus, tačiau nepaisant to jie užima sėdimas vietas ir atrodo pasiruošę išklausyti.

Edukacija prasideda kai muziejininkė pasitinka senolius su aistra ir šypsena veide. Ji pasakoja apie Beatričę Grincevičiūtę ir jos memorialinį butą, muziejų Vilniuje. Jos žodžiai yra kaip mielas prisiminimas iš praeities, kurį ji atgaivina ne tik auditorijai, bet ir sau pačiai. Nuo pat pradžios auditorija įdėmiai klausosi, bet atrodo šiek tiek susikausčiusi, retai, tačiau užduoda vieną kitą klausimą, tarpusavyje komentuoja tam tikrus muziejininkės pasakymus. Mano jausmai įvairūs. Jaučiu didelę pagarbą šiems žmonėms, kurie gyvenimo kelio pabaigoje vis dar nori mokytis ir dalintis savo patirtimi. Šiek tiek įsivažiavus atmosfera visai pasikeičia – komentarai padažnėja, senoliai pradeda diskutuoti tarpusavyje, taip pat klausti daugiau klausimų, o gražiausia yra matyti kaip jie nuoširdžiai juokauja ir juokiasi. Stipriai įsiminiau vieno senolio žodžius – „mums smagu“. Smagu buvo visiems, tiek gyventojams, tiek darbuotojams, tiek mums, svečiams. Manau, jog labiausiai sudominusi edukacijos dalis, tai kūrybiniai žaidimai. Mane stebina dalyvių elgesys. Nors daugelis jų jaučiasi fiziškai riboti, jų protai ir širdys vis dar yra aktyvios ir jaunos. Jie susidomėję klausosi ir dalinasi savo nuomonėmis. Muziejininkė sugeba išjudinti net tuos, kurie atrodo pasyvūs, ir paversti edukaciją interaktyvia patirtimi. Daliai senelių, kurie yra mažiau judrūs, žaisti nedrąsu ir šiek tiek baisu, tačiau tiek muziejininkė, tiek namų darbuotojos drąsina ir padeda įsitraukti. Edukacijos pabaigoje jau juokiamės ir dainuojame visi kartu. Labai malonu matyti auditoriją atsipalaidavusią ir linksmą. Matant tokias nuoširdžias šypsenas apima jausmas lyg padarei labai labai gerą darbą. Žaidimams pasibaigus išsirenku savo pašnekovą ir užduodu kelis klausimus apie jo patirtį skirtingose edukacinėse veiklose. Senelis šypsodamasis teigia, jog dalyvauja visur kur tik randa galimybę ir su mielu noru tai darytų dažniau. Senelis dėkoja už mūsų skirtą laiką jiems ir kviečia apsilankyti dar kartą.

Senelių namai dažnai yra vietos, kuriose gyvena žmonės, kuriems trūksta artimųjų palaikymo ar net kompanijos. Apsilankius Telšiuose, sudalyvavus edukacinėje veikloje, stebint senyvo amžiaus žmones ir su jais pabendravus susidariau išvadą, jog tokio pobūdžio veiklos seneliams yra tikrai naudingos ir reikalingos. Apsilankymas senelių namuose tampa ne tik galimybe pasidalinti savo laiku ir dėmesiu, bet ir suvokimu, koks jautrus gali būti žmonių ryšys. Juk tie seneliai buvo jauni, energingi žmonės, turėję savo svajones ir siekius. Taip, kartais senelių namuose galima išvysti tam tikrų iššūkių, su kuriais jie susiduria – sveikatos problemų, vienišumo, bet tai tik parodo jų stiprybę. Jie išlaiko orumą, ryžtą net jei ir gyvenimas pasivogė dalį jų džiaugsmo. Galiausiai, apsilankymas senelių namuose tampa ne tik dovana jiems, bet ir sau. Tai galimybė parodyti pagarbą tiems, kurie galbūt jaučiasi pamiršti ir sušildyti jų širdis.

V. Nuostaba. Atrodo atvykai į poilsio namus. Gėlės, šuniukas. Net lietus nepaslepia kiemo grožio. Yra namų jausmas. Jaukumą kuriančios detalės. Edukacija vyksta bendroje erdvėje – lyg namų svetainėje. Laikas susistojęs akių liūdesy – yra labai liūdnų akių. Jos kiek atsigauna vėliau. Santykiai lyg bendrautų šeimos nariai – jaučiais simpatijos ir antipatijos. Viena moteris turi sveikatos sutrikimą negali sėdėti ramiai. Tačiau ji girdi, supranta, dalyvauja – kūnas tai kiautas, jis kartais paveda, bet vidus lieka.

L. Šioje renginio vietoje mane kamavo sunkumas, pasimetimas, baimė, vertė labai susimąstyti apie dalykus, kurie ateina ir praeina. Taip pat, žmonių tylėjimas vertė jaustis nelaukiamai, lyg jiems trukdyčiau. Patirtis, kuria įgavau šioje renginio dalyje yra supratimas, kaip žmonės yra paveikti laiko, pasiekimo garbingo amžiaus. Labiausiai įsiminęs dalykas yra kaip pasikeičia žmonių nuotaika išbandę nematytus dalykus t.y. Brailio raštą, pynimą. Sunkiausia buvo susikaupti ir stebėti žmones, ir negalvoti, kaip greit eina gyvenimas. Man, kaip tyrėjui, strigo drąsos, nes, mano manymu, buvo sunku persilaužti ir pradėti apklausą, domėtis jų nuomone.

V. Dideli namai, didelė salė. Ar kažkas dar didelio čia? Nejaukumas matant psichinę negalią turinčius jaunus žmones, bet jie nuoširdūs labai. Dalis atviri tarsi vaikai – visos emocijos matosi, kiti priešingai – sustingę veidai. Neapleidžia jausmas, kad kažkas ne taip. Čia kažkas ne tik senatvė. Daug abejonės ar mokės ar darys. Gal pati salė – lyg mokyklos aktų salė, kitoks ir užsiėmimas. Išeinant mergina pripuola bučiuot, išleidžiant…

L1. Jaučiuosi laisviau, bet yra kitokie jausmai, matant garbingo amžiaus žmones ir ne tik, kankinamus psichinių ligų. Priverčia būnant tokioje aplinkoje, mąstyti apie kitokius klausimus. Patirtis, šioje įstaigoje padeda suvokti, kaip yra sunku gyventi, kai tave kankina viena ar kita liga. Labiausiai įsiminė žmonių aktyvumas, žmonių noras gyventi ir bendrauti. Sunkiausia buvo matyti žmones, kurie dalyvaudami paskaitoje atrodo paskendo prisiminimuose ir atrodė, kad jiems būtu labai sunku juose būti. Man, kaip tyrėjui, strigo susidoroti su savo jausmais, neleisti jiems paveikti mano tyrimo.

V. Kvapas irgi kelia asociacijas. Dideli namai, matyt daug ligonių, pasitinka slogus kvapas, norisi bėgti iš ten. Gana daug žmonių, bet jie tikrai turintys sutrikimų, sveikata juos apriboja – nemato, negirdi, nevaikšto – apribotas savarankiškumas, galimybės. Prieš edukaciją du žmonės rateliuose kalbasi – pradžioje apie orą, paskui apie mirtį. Kalba apie mirtį kaip apie kasdienį dalyką – kaip faktą, kad va numirė. Ar tai vieta kur prisijaukinama mirtis? Kalbintas gana jaunas vyras, bet turintis daug sveikatos bėdų juokauja – atvažiuokit dar tik su kita programa, o gal ir su ta pačia galit, vis tiek pusė jau pamiršo ką girdėjo – ta ironija situacijos atžvilgiu ji kelia šiurpą ir pagarbą ir gebėjimą matyti tiesą. Viena moteris garsiai teisinasi kodėl ji čia, pasakoja savo istoriją, nes matyt jai nejauku. Alkani dėmesio. Tiek kvietimų grįžti. Tyrėjo patirtis kalbėtis ugdoma.

L. Pasimetimą, nes vieni žmonės kalba kita kalba, kiti negirdi ar nemato, tai labai sunku bendrauti, bet socialinės darbuotojos pagelbėjo jaustis geriau. Labiausiai įsiminė, kaip žmones suvienija dainos, kaip jie moka jomis išreikšti savo jausmus. Sunkiausia buvo bendrauti, nes visi žmonės jau labai garbingo amžiaus ir buvo sunku jiems nenukrypti nuo temos atsakant į klausimus. Patirtis yra manau labai didelė, nes tu matai, kaip skirtingo amžiaus žmonės reaguoja ir priima informaciją. Man, kaip tyrėjui, stigo žynių, kaip atpažinti žmones, kurie nemato ar negirdi, taip pat kurie nenori bendrauti.

A. Buvo sunku iš pradžių ten būti, darėsi labai liūdna stengiausi nukreipti mintis, tačiau ilgainiui pasidarė geriau, gal būt supratau, kad ne viskas taip blogai, kaip galvoju, stengiausi žiūrėti į šviesiąja pusę. Patirtis tikrai didelė, pamatyti, kaip žmonės gyvena, kaip jaučiasi, kaip reaguoja į tam tikrus dalykus, labiausiai įsiminė, kuomet žmonės išgirdę dainas pradėdavo dainuoti patys ir pritardavo, tačiau sunku buvo išsėdėti ten, kuomet kamavo mintys, kad seneliai vieniši, liūdi, galbūt neturi veiklos ir aplamai kaip jiems sunku. Man kaip tyrėjai trūko drąsos užklausti klausimų ir tvirtumo.

F. Labai dvejopi jausmai. Lygtais seneliai, o mes jauni žmonės, tačiau visi jie juokiasi džiaugiasi gyvenimu, nepraranda vilties ir pozityvo. Tikrai vos nebėgo ašaros akyse, bet visą laiką veide švietė šypsena, tą šypsena, kuri paslepia visas emocijas. Patirtis buvo tikrai naudinga. Kai atvažiavome į Jonava buvo sunkoka, nes tai buvo pirma tokia patirtis ir neslėpsiu norėjosi verkti, tačiau kai atvažiavom į Prienus nuotaika buvo geresne, jau buvau nusiteikusi trupučiuką geriau. Labiausiai man įsiminė senjorų šypsenos ir jų įsitraukimas į veiklą. Visi bandė dalyvauti, spėlioti, tai tikrai pradžiugino ir pakėlė nuotaiką. Sunkiausia dalis buvo žiūrėti į senjorus, kurie turi kažkokias negalias, jie irgi šypsosi, dalyvauja, tačiau man kažkur viduje buvo labai sunku ir skaudu. Manau trūko komunikabilumo ir tokių pakalbinimo kompetencijų, sunkoka buvo pakalbinti tuos, kurie nenorėjo gal kalbėti ir bijojau prieiti ir pasikalbėti, nes galvojau, kad gal kažkas nenori kalbėtis arba jiems tai sukels diskomfortą.

M. Išgyvenau labai šiltus ir malonius jausmus. Buvo labai smagu matyti laimingus ir atvirus senjorus kurie džiaugiasi bendraudami vieni su kitais ar su vienu iš mūsų. Labai malonu matyti žmones kurie džiaugiasi savo išgyvenimais ir dalinasi jais, tuos kurie, net ir sunkiu sau metu įsijungia į veiklas. Tuo pačiu buvo liūdna matyti žmones kuriems yra sunku. Stebėdamas senjorus supratau koks gyvenimas yra trumpas ir trapus ir, kad reikia turiningai nugyventi savo gyvenimą kaip vienas mano kalbintų senjorų. Jis ir būdamas senelių namuose išlieka aktyvus: sportuoja, skaito, eina į koncertus ir į visus renginius kuriuos organizuoja senelių namai.

V. Ko tikėtis iš senelių globos namų, kur prie durų pasitinka Helovyno moliūgai – netikėta. Šalta tiek fizine tiek emocine prasme, moliūgų yra ir viduje kaip dekoracijų – jos nešildo, griečiau priešingai. Susiburiama vietoje lyg holas, bet tai susibūrimų vieta. Viena moteris lyg šviestų. Ji kitokia, aktyviai įsitraukianti. Ji – buvus lietuvių kalbos mokytoja. Išsilavinimo šviesos neužgesina senatvė.

A. Atvykimo chaosas transformuojasi į visišką namų jausmą. Medinis namukas netoli bažnyčios. Tiek daug tikrai garbaus amžiaus žmonių, jiems juokas, kai neatspėju amžiaus. Bet kaip atspėti? Atrodo po kažkiek metų viskas susilygina. Namų jausmas. Visi vadinami vardais. Yra jaunų darbuotojų. Direktorė su ašaromis akyse kai kalba. Jautru. Stipru. Bet gyvenimas visoks – ir čia dvi tetutės labiau domisi ne edukacija, o tuo, kad greta sėdintis vyras užmigo. Budina jį, krizena abi. Laikas palieka pėdsakus, bet jam nepavaldžios emocijos. Kalbintos moterys ilgaamžės virš 90. Nuostaba. Kiek sunku paklausus klausimo gauti konstruktyvų atsakymą – daug papildomos informacijos – bet gal ir yra misija ne tik tirti, bet ir pasikalbėti, išklausyti.

E. Dalyvaudama edukacijoje supratau, kad labai greitai užaugame nuo buvimo vaikais iki garbingo amžiaus ir kaip yra svarbu vertinti kiekvieną akimirką, kurti prisiminimus, mylėti ir jaustis mylimu. Atmosfera tiek Trakuose tiek Anykščiuose buvo jauki, palanki ir empatiška. Senjorai pasitiko su šypsenomis. (Patirtį) apibūdinčiau teigiamai, labai patiko ir sukėlė daug įvairių minčių, kurias nešiojausi dar ilgą laiką ir permąstydavau. Labiausiai įsiminė senjorų šypsenos, jų užsidegimas dainuoti kartu, jų pasakojimai apie pačią dainininkę ir jų spindinčios akys, kai teko juos pakalbinti. O sunkiausia buvo gauti reikiamus atsakymus pildant apklausos formą. Daugiau praktikos tokioje veikloje ir drąsos.